Tai diena, kai laisvoje Lietuvoje gimę jauni žmonės atsistoja šalia tų, kurie ne iš istorijos vadovėlių puslapių, ne iš pasakojimų, o patys patyrė 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius. Tokią dieną bendrystė sujungia kartas. O svarbiausia – neleidžia pamiršti. Medis, pamiršęs savo šaknis, nudžiūva. Kad gyvuotų tauta, ji privalo nepamiršti to, kas jai leido laisvai kvėpuoti. Penktadienis, minint Laisvės gynėjų dieną, prasidėjo pražydusiomis neužmirštuolėmis gimnazijoje. Rytą tamsiuose gimnazijos languose sužibo žvakių liepsnelės, o pirma pamoka prasidėjo prasminga radijo laida. Pasakojimą apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius mokytojai tęsė savo pamokose, nes tą dieną svarbiausia pamoka – gyva mūsų tautos istorija. Skaitykloje buvo parengtas stendas „Mes būsime: Lietuva 1991-ųjų sausio 13-oji“. Gimnazistai dalyvavo ir tos dienos miesto renginiuose: prie Šiaulių miesto savivaldybės „Romuvos" gimnazijos meno kolektyvai giedojo Lietuvos himną, degė simbolines atminties žvakutes, vaišino arbata miestiečius pietinio miesto rajono bulvare, grojo gitara, dainavo. Mokiniai kalbino praeivius, ką jie prisiminė iš tos sausio 13-osios. Žmonės dalijosi su jaunimu savo prisiminimais, pasakojo savo asmeninius išgyvenimus, viena moteris net pravirko. Vaikai sutiko ir medicinos seserį, kuri buvo tą naktį ligoninėje ir priminėjo sužeistuosius. Tokie pokalbiai – gyvas įrodymas, nes „ATMINTIS GYVA, NES LIUDIJA“.